Šitam blog’e įrašų daugiau nebus.

Iki pasimatymo čia - www.withspice.wordpress.com

Kas, bet kokiu atveju priverčia žmogų jaustis laimingu…

Kas užima svarbiausią vietą gyvenime…

Apie ką pagalvojus išnyksta visos blogos mintys…

Dėl ko viską atleidžiame…

Kas paspartina širdies plakimą…

Kam neegzistuoja laikas…

Kas nejaučia atstumo…

Dėl ko nebijome atiduoti viską ką turime…

Dėl ko dažniausiai liejame ašaras…

Ką radę, bijome prarasti…

Kas parodo mums naujas gyvenimo spalvas…

Kam mums negaila savęs…

Kada jaučiamės, lyg naujai gimę…

Be ko negalime netgi egzistuoti…

Kas priverčia mus iš tiesų gyventi…

?

Meilė.

Nesvarbu kam. Nesvarbu ar priešingos lyties atstovui. Ar draugui, draugei. Ar šeimos nariams. Ar namams. Ar pasauliui. Ar gyvūnams. Ar gyvenimui… Svarbu ją jausti, kad ir kokia komplikuota ar tolima ji bebūtų. Nieko nemylėti yra blogai. Jautiesi tuščias, lyg kažko trūktų. Vienas tarp daugelio…

Aišku, kad ir kas būtų sakoma apie meilę, karščiausią ir vienintelę meilę galime jausti tik vienam žmogui, kuris pasirodęs mūsų gyvenime, jau niekada nebeišnyks. Ir dažnai likimas mums iškrėčia pokštą, atvesdamas jį ir tuo pačiu pateikdamas daug netikėtumų. Ir ne visada malonių.

Todėl, kaip po ilgo ir juodo žiemos periodo sulaukėme pavasario, aš linkiu, kad su šiuo pavasariu, jūsų širdyse taip pat apsilankytų meilė. Tikra meilė. Kuri nesibaigtų vos iškilus menkam konfliktui ar problemoms.

O tuo pačiu atsisveikinu su blogas.lt sistema ir kraustausi čia.

Su pavasariu Mielieji ;* Meilės jums.

Mama blondinė iš Lietuvos kaimo rašo savo dukrai blondinei laišką į Airiją:
“Labas, dukrele. Jei gausi šį laišką, tai jis bus sėkmingai atėjęs. Jei negausi, pranešk man, parašysiu kitą. Kadangi tu nemoki greitai skaityti, aš rašau labai lėtai. Oras pas mus geras. Praeitą savaitę lijo tik du kartus - iš pradžių 3 dienas, o paskui -4 dienas. Siunčiu tau tavo žieminį paltą. Tėvas sakė, kad su metalinėmis sagomis jo gali nepraleisti per metalo detektorių, todėl aš jas nukirpau. Prisisiūk jas pati, sagas aš įdėjau į kišenę. Tiesa, tėvas gavo naują darbą. Dabar jis yra virš kelių tūkstančius žmonių - valo sniegą kapinėse. Tavo sesuo Marytė ištekėjo ir laukiasi. Dar nežinome, gims berniukas ar mergaitė, todėl negaliu tau parašyti, kuo tu būsi - dėde ar teta. Sakė, kad jei gims mergaitė, tai pavadins kaip mane. Man atrodo, keistas noras savo dukterį vadinti Mama. Su tavo broliu Petru buvo nutikusi keista istorija. Jis užtrenkė mašinos dureles, o raktai liko viduje. Jam reikėjo 10 km eiti namo atsarginių raktų, kad galėtų mus išleisti iš mašinos. Jei Airijoje sutiksi mūsų kaimynę Liudą, perduok jai linkėjimus. Jei nesutiksi, nieko jai nesakyk.
Tavo mama.
P.S. Norėjau tau atsiųsti šiek tiek pinigų, bet jau užklijavau voką.

P.S. visgi turbūt persikėlimą į naują blogą pagreitinsiu, nes blogas.lt jau net nevilioja rašyt kažkaip.

- Laba diena.
- Laba diena.
- Norėčiau paklausti, ar yra namie kas nors iš suaugusių?
- Am…ne.
- Koks tavo vardas?
- …o kam reikia?
- Nu reikia, čia iš policijos.
- O kas buvo?
- Tėčiui problemos darbe.
- Kokios?
- Nu jis prašė manęs pagalbos, jis mane žino. Tai koks tavo vardas?
- Nu Sigita…
- O kiek metų?
- 16…
- O koks tėčio vardas? (Gaidy, išsidavei! )
- Toks ir anoks… (tėčio vardo nebūtina jums žinoti, ne tame esmė)
- Tai va, užsirašyk mano numerį, perskambinsi ir aš tau viską paaiškinsiu…

Ir tada netyčia padėjau ragelį. Tikrai netyčia, nes ruošiausi paklausti, kaip mano tėtis galėjo jam skambinti būdamas Ispanijoje ir jeigu jau jis mano tėtį žino, tai kodėl tikslinasi jo vardo. Bet namie vis tiek kažkaip po to nejauku pasidarė būti vienai… Visgi šuo ir triušis ne kokia kompanija. Bet whatever užtat juokinga .

Todėl žmonės, nekreipkit dėmesio į tokius skambučius. Mamai ne kartą taip buvo. Skambintojai irgi apsifailino, nes pasakė, kad ale aš – jos sūnus (looool) apsivogiau kažkokioje drabužių parduotuvėję, kai tuo metu buvom Ženevoje ir taip, aš buvau drabužių parduotuvėję, bet nemanau, kad šveicarai būtų tokie malonūs žmonės ir mokėtų lietuvių kalbą, kad jeigu netyčia pas juos užklystų kokia (-s) lietuvaitė (-is) paauglė (-ys) ir kažką pavogtų, jie galėtų sms žinute pranešti mamai. Ir plius kiek žinau, aš dar į bachūrą nepanaši.

Kartais tiesiog noriu būti tokia, kurios niekas nežino ir nepažįsta. Noriu daugiau nebemeluoti. Neapgaudinėti žmonių, kurie mane vertina. Noriu atvirai sakyti ką galvoju, ką jaučiu… Nebenoriu kankinti savęs prisiminimais, kurie nebegrįš. Nebenoriu žaisti to paties žaidimo, kuris šiaip ar taip baigsis blogai… tik deja ne man. Nenoriu bijoti to, kas bus ateity, dėl dabar daromų klaidų. Bet tų klaidų nedaryti taipogi dabar tiesiog bijau. Žinau, kad jos tik atitolina tą, kas neišvengiama ir nemalonu, bet dabar kai kurių dalykų įgyvendinimui pritrunku drąsos. Visada renkuosi lengviausią kelią. Tas man nepatinka, bet tai tik dėl kitų, kad neįskaudinčiau ar neįžeisčiau man artimų žmonių.

Ir žinau, kad visa tai, visi blogi dalykai, kurie man neduoda ramybės, greit tiesiog užsimirš ir daugiau neberūpės. Ir tai… gerai? Kodėl užsimirš, tai ką padariau blogo? Nes ateina laikas, kada tikiuosi būsiu laimingesnė ir viską vėl išspręsiu savaip, t.y. tiesiog viską palengvinsiu, iki galo neužbaigsiu…

Beje, matėt koks šiandien buvo oras? Netgi prireikė akinių nuo saulės. Nenoriu įsijausti į pavasarį, nes girdėjau, kad šaltis mūsų nepaleis iki kovo vidurio, bet šiandienos oras tiesiog buvo nuostabus - šilta, saulė šviečia, danguje vos keli debesėliai, gražu. Tiesiog jaučiu, kaip viskas atgimsta, kartu ir aš, nes paskutiniu metu tas liūdesys nebent būna ilgesio formos (ką jausiu visada), bet juk ilgėtis nėra taip baisu, kaip visą laiką liūdėti ir net nežinoti dėl ko.
Taigi su po truputį ateinančiu pavasariu.

Yra girdėtų, bet sugebėjo prajuokint.

Kalėdų naktį jaunuoliui apsireiškė angelas ir sako:
- Šiąnakt aš dosnus, jaunikaiti, ir išpildysiu tavo vienintelį norą. Rinkis iš trijų. Ar nori turtų, kokių neturi joks žemės gyventojas? Ar išminties, kokios neturi joks žmogus? Ar tokios meilės, kuri įžiebia žvaigždes ir uždega poetų širdis?
Sumanus jaunikaitis pasirinko išmintį. Angelas išpildė jo norą ir tada paklausė:
- Na, ką dabar pasakysi, Išmintingasai?
Ir Išmintingasis tarė:
- Reikėjo imti turtus!

Vyras žmonai: “Brangioji, aš nenoriu būti įtarus, bet kai tu išėjai pas kirpėją, tavo pėdkelnių akis buvo nubėgusi ant dešinės kojos”

Važiuoja mašina pro policija ir policininkas sako:
- Dovanojame jums tūkstantį litų! Ką su jais darysit?
Vairuotojas:
- Nežinau… Gal vairuotojo teises įsigysiu…
Šalia jo sėdinti mergina:
- Tu galvok ką čia šneki! Nesijaudinkit, pone policininke, jis visada taip kalba, kai būna girtas.
Iš galo:
- Sakiau, kad su šita vogta mašina toli nenuvažiuosim!
Iš bagažinės:
- Jau siena???

- Petriuk, išasmenuok veiksmažodį stovėti.
- Aš stoviu, tu stovi, jis, ji stovi, jam stovi…

Vaikšto ūkininkas tvarte ir stebi kaip žmona karves šeria, prieina ir sako:
- Na, motin, jau visai, tokią šikną užsiauginai, kaip kombainas!
Žmona nieko nesakius nuėjo supykus namo.
Vakare abudu sugulė į lovą, o ūkininkas pradėjo švelniai glaustytis, bet žmona atsisuko ir atrėžė:
- Dėl vieno vargano šiaudelio neverta kombaino kurti!

Dviejų herojų dialogas filme:
- How do you do ?
- All right !
Vertėjo balsas už kadro :
- Kaip tu tai darai ?
- Visada dešine !

Kaunas. Šilainių mikrorajonas. Prie vieno devynaukščio namo stovi girtuoklis ir šaukia:
- Ei, žmones….!
Vienur užsidega šviesa, kitur. Girtuoklis vėl:
-Ei, žmonės…..!!
Daugiau nei puse namo jau atsibudę. Girtuoklis dar garsiau šaukia:
- Ei, žmonės….!!!
Viso daugiabučio gyventojai pažadinti, išlindę pro langus žiūri, kas čia bus, o girtuoklis jiems ir sako;
- Ko nemiegat????

- Mama, ar aš jau galiu nešioti liemenėlę? Man juk jau šešiolika…
- Jokiu būdu, Deividai!

Po mišką siautėja Šernas. Siaubingai sudarkė Triušio sodą, žiauriai sumušė Asiliuką, išprievartavo Pelėdą. Galiausiai kojos spyriu išvertė Mikės Pūkuotuko namo duris ir šaukia:
- Mikė yra ?
- Neeee… O ko reikia ?
- Pasakyk, kad paskambintų. Knysliukas iš kariuomenės grįžo.

Po vakarykštės superchujovaiahujenaisupistai tragiškos nuotaikos, šiandien atsižvelgiant į orą, galėtumėt mane palaikyti visiška debile, nes buvau ir esu labai laiminga. Nežinau, kas buvo vakar, vėl turbūt depresija, nes nervino ir liūdino viskas kas pasitaikydavo, plius jaučiausi visiškai be jėgų, nors nieko neveikiau išskyrus tai, kad du kartus per dieną sugebėjau nukrist  (vieną kartą prie mokyklos, aišku dėl sniego kaltės, kitą kartą namie… bauda). Ir tam visam liūdesiui ir nenuotaikai atrodė galo nesimato, nes man taip jau kokios 3 savaitės su geriausiu atveju pusantros dienos nuotaikos pagerėjimais. Va šiandien ir buvo vienas iš tų nuotaikos pagerėjimų. Priežastis?

• Lietus

Taip. Lietus. Keistai, bet laimingai jaučiausi išėjusi į balkoną ir pamačiusi, kad nors ir nestipriai, bet lyja ir visur šlapia. Ne dėl to, kad mėgčiau drėgmę, bet dėl to, kad lietus reiškia pavasarį. Oras atšyla, temperatūra pliusinė, pagaliau lyja, o ne sninga! Teoriškai, juk už 8 dienų bus pavasaris.

Nemėgstu atsisveikinimų, bet su didžiausiu malonumu pasakysiu ate ate ilgi ir šalti žiemos vakarai, ar norit ar nenorit, bet jūs po truputį trumpėjat. Gal ir jaukūs esat, bet per ilgai užsitęsę ir tikrai atsibodę. Plius jūs turit neigiamą įtaką mūsų (merginų) figūrai.

P.S. man ir vėl neleidžia užsisakyti PRO plano. Rodo, kad žinutė gauta ir jis užsakytas, bet pačiam blogas.lt niekas nesikeičia. Blogas.lt rimtai užknisa, galvoju apie wordpress’ą.

Blet. Nu va blet atsiprašant ir persiprašant, bet vis tiek blet. Iki šiol mano mąstymas man buvo kažkas neaiškaus ir nesuprantamo, bet kur mano protas buvo, kai vakar stovėjau prie burokų mišrainės indelio, a?! Žinojau, kad vėliau (t.y. dabar) bus chujnią (kaip matot ir yra), bet ne, man vis tiek reikėjo pasiduoti minutės pagundai ir sugadinti savo dviejų savaičių skysčių dietą.
Iš vis paskutiniu metu atrodo, kad kažkas man neduoda ramybės… Jeigu tai sąžinė, tai ji prabudo per vėlai, jeigu ne sąžinė, tai, kad ir kas tai būtų, tegu baigia mane nervinti, nes ir taip ne per geriausiai jaučiuosi. Ir iš viso niekas neįdomu ir viskas dzin.

Taigi nenukrypstu nuo temos - pavasariui reikia dietos! Ir ne kokios tai su kuria svoris lėtai kris ir greit ataugs, ne blet, man reikia rimtos dietos. Gana čia žaist. Dėl to sugalvojau kelis variantus ir dar svarstau kurį pasirinkti.

• Ryt gerti tik visokias arbatas su medum. Medaus šiaip sau nevalgyti, o tik vartoti jį arbatoje arba kavoje (matot iki ko privedė visas šitas? Aš net medaus pasiryžusi atsisakyti). Poryt irgi gerti vien arbatas + dar galima visokių saldiklių (ką dažniausiai geriu mokykloj, nes ten iš vandens yra tik bonaqua nuo kurio tąsyt pradeda), dar kava, aišku be pieno.
• Vėl visur ir visada nešiotis kramtomos gumos ir vos tik užsimanius valgyt ją kramtyti.
  Bet čia jau nuo skrandžio nuotaikos priklausytų, visgi guma nėra geras dalykas, ir jeigu kas nežinot, tai kramtant ją išsiskiria skrandžio sultys, kurios virškina maistą, o jeigu tuo metu skrandyje nėra ką virškinti tai būna pzdą.
• Pabūti mazochiste ir pakankinti save visą dieną vien su vandeniu (geriausiu atveju su šaukšteliu acto dėl skonio, kad neapsivemčiau), kad ale išsivalytų organizmas. Kitom dienom tik arbatos, kavos, saldikliai (bet ne per daugiausiai), trintos sriubos ir t.t.
• Gerti lidą ir visokius kitokius kenkiančius sveikatai, bet padedančius nevalgyt preaparatus…? Neee, ir be jų galiu nevalgyt.

Ir reik pagaliau nebevalgyt tų chuppa chupsu. Nu nuo ryt nevalgysiu. Ir jeigu susimausiu ir per mažiausiai savaitę suėsiu kažką kramtomo, tai persidažysiu plaukus natūralia spalva. Iš vis man valgyt negalima, nekenčiu sotumo jausmo, tada jaučiuosi visiškai be energijos, be nuotaikos, pikta, susigrūzinus, uždepresavus ir nesugyvenama. Alkana mėgstu būti daug labiau, o ir nuotaika tada bent būna šiokia tokia.

Jeigu jūs žinot kokią gerą (tai reiškia drastišką, beveik bado, mažai kaloringumo) dietą, kurioje nebūtų pieno produktų, saldumynų, mėsos, grūdų, žuvies, riešutų ir… Ai neverta sakyti, vis vien pas mane tik skysčiai…

Tai buvo ramybė. Ilgai trukusi, 4 mėnesių ramybė, kuri pagaliau baigėsi ir tuo labai džiaugiuosi. Nežinau kodėl, bet paskutiniu metu mane labiau traukė tūsai ir į klubus nevaikščiojau. Tas laikas praėjo. Thanks god.

Esu labai pasiilgus judesio, daugumos žmonių, dūmų, geros klubinės muzikos, taškymosi iki nugriuvimo, klubinių kokteiliukų, nuo kurių visai nepasigeri, bet who cares?! I need it.

Nejaučiau jokio nuovargio, netgi kai buvo karšta man nerūpėjo, nes norėjau tik šokt.

Prisiminiau vasarą. Kada atėjusi naktis, o ne diena nešdavo kažką naujo ir įdomaus. Dienos būdavo tik blankios dėmės, kurios ryškėti imdavo tik saulei pradedant leistis.

Apie jokias mankštas ar sportą net minties nebūdavo, nes po kiekvienos nakties, grįždavai lyg po sunkaus darbo, bet tai buvo malonu, teikė laimės ir būsimų prisiminimų, kurie dabar ir yra mano galvoje.

Ir dabar aš noriu dar dar ir dar. Judėt. Šokt. Gert. Ir vėl šokt, kol nejausiu kojų. Noriu susigąžint vasarą. Bet kadangi taip nebus, džiaugsiuos tik maloniais jos prisiminimais ir suteikta proga būti laiminga.

Taip, tušti žodžiai, nes visur yra kartojama, kad būtent šią, Valentino dieną galima visiems sakyti, kad myli, nori, negali ir visiems ant veidų klijuoti širdeles ar tai dovanoti dovanas + sveikinti. Bet damn, negi tik vieną metų dieną, per kažkokį suknista Šv. Valentiną galim rodyti kitiems savo meilę? Šiais metais kažkodėl mane net piktumas kažkoks paėmė, nes atrodo, kad visas 364 dienas pas mus veiktų įstatymas, draudžiantis viešai demonstruoti savo meilę, bučiuotis, apsikabinti ar iš vis apie tai kalbėti, ir kad vienintelę vasario 14d. galim pasireikšti širdies klausimais, ant visų kampų/ veidų klijuoti širdeles, būti su mylimu žmogumi, dovanoti širdeles apsikabinusius meškučius ir so on. Tai WATAFAK?! Jeigu myli, neturėtų būti svarbu, ar tai vasario 14 diena, ar liepos 13 diena, visada reikia savo mylimam žmogui rodyti dėmesį, rūpintis ir be galo mylėti, o čia atrodo lyg tam būtų skirta viena diena. Ir visi apie ją pradėjo svaigt jau prieš savaitę. Ji tokia sukomercinta ir sureikšminta, kad sukelia neigiamus jausmus, ne dėl to, kad nemėgčiau jos, bet dėl to, kad kaip ir sakiau prieš tai, atrodo, kad tik šią vienintelę dieną galim rodyti meilę, rašyti meilės prisipažinimo laiškus ar užsakinėti muzikinius sveikinimus. Tai netgi sukelia priešiškumą ir pareigą mylimiem žmonėm rodyti kažkokį išskirtinį dėmesį ar dovanoti banaliąsias dovana. Tą būtų galima dovanoti bet kada, nes juk žmogų (kiek jau man yra žinoma) mylime ne vienintelę dieną metuose ir meilė būtent tą diena nepasidaro didesnė…?

Na, kad ir kaip ten būtų, sveikinu jus visus su Šv. Valentino diena, linkiu atšvęsti su savo meilėm, o jeigu esat vieniši, tai susirasti meilę, arba dar geriau, pasitūsint su kuo tik nori, o aš jau lėksiu į In Tilsit.

P.S. jeigu meilės neturit, nes per savo paties kaltę/ kvailumą/ bukumą/ neapsisprendimą ją praradot, bet vis dar be galo mylit, tai nebijokit ir prisipažinkit, nes visgi ne veltui ši diena yra meilės diena ir gal tas žmogus taipogi jus myli, bet tyli, laikydamasis savų principų arba tiesiog nedrįsta jums to pasakyti. Nelikit nepabandę.

Neatsiklausau šitos ir šitos.